Lietuvos Respublikos Prezidentei  Daliai Grybauskaitei

DĖL VIETOS SAVIVALDOS SITUACIJOS LIETUVOJE                      2009 07 22

Džiaugėmės Jūsų inauguracijos iškilmėse dalyvavusių Lietuvos miestų ir miestelių vėliavnešių eisena ir Jūsų pagarba jiems. Tačiau šios vėliavos tėra gražus atributas. Šiandien mūsų miestai ir miesteliai neturi realios savivaldos. Prašytume padėti įtvirtinti ją Lietuvoje.

Demokratinėse šalyse vietos savivalda yra ne tik savarankiško jos egzistavimo, bet ir pilietiškumo ugdymo bei demokratinės plėtros pagrindas. Lietuvoje šis pagrindas yra silpnesnis nei kitose Europos Sąjungos valstybė­se. Mūsų šalis išsiskiria ne tik labai stambiomis savivaldybėmis, bet ir tuo, jog yra unitarinio pobūdžio valstybė Europos Sąjungoje, turinti tik vieno - subregioninio - lygmens savivaldą. Nei vietos, nei regioninės savivaldos Lietuvoje nėra. Mes stipriai atsiliekame  decentralizuodami valdžią ir kurda­mi pilietinę visuomenę.

Valdančios politinės jėgos jau keliolika metų blaškosi tarp centralizuoto valdymo ir platesnės savivaldos ir vengia nuoseklių sprendimų. Tuo tarpu visuomenė nėra patenkinta dabartine vie­tos savivaldos sistema ir norėtų ją stiprinančių reformų. Apklausos rodo, kad dauguma gyventojų mano,  jog savivaldybių priimti sprendimai turi menką poveikį jų gyvenimui, o ir jie patys negali turėti  nors kiek reikšmingesnės  įtakos savivaldybių sprendimams. Todėl kaip ir sovietiniais metais, nuotolis tarp vietos valdžios ir piliečių išlieka didelis. Lyginant su kitomis pokomu­nistinėmis valstybėmis, Lietuvos gyventojų pasitikėjimas vietos valdžia yra vienas mažiausių. Kuo toliau, tuo mažiau žmonių ateina į rinkimus. Situacija jau tampa grėsminga.

Manome, kad būtina iš esmės keisti Lietuvos savivaldos modelį. Tačiau nei diskusijos, nei konsultacijos su visuomene šia tema nevyksta, nors iki naujų savivaldos rinkimų nebeliko nė dviejų metų. Mokslininkų, inteligentijos, bendruomenių lyderių argumentų paprasčiausiai nenorima girdėti. Viliamės, kad pats laikas viešąją politiką grįsti visuomenės lūkesčiais ir interesais, o ne vien partijos galios siekimu.

Lietuvoje būtina įveikti pagrindines kliūtis savivaldai stiprinti. Tam reikėtų:          

1.      Pereiti prie  2 pakopų savivaldos, įteisinant seniūnijų tarybų rinkimus. Juos rengti kartu su Savivaldybių tarybų rinkimais.  Tik seniūnų ir merų rinkimai, esant dabartinei savivaldos sistemai, egzistuojančių problemų neišspręs. Skirtingai nei Vakarų Europoje  ir postkomunistinėse Vidurio Europos šalyse,  pripažįstančiose savivaldos teisę ir veikimo bei iniciatyvos laisvę mažoms teritorinėms bendruomenėms, Lietuvoje teritorinė administracinė reforma neįteisino savivaldos žemiausiame teritoriniame lygmenyje – seniūnijose. Vietoj panaikintų sovietinių apylinkių įteisintos seniūnijos tapo tik savivaldybės administra­cijos struktūriniais padaliniais. Kaip visuomenės atsakas į neuž­baigtą teritorinę administracinę reformą ir savivaldos seniūnijose stygių,  Lietuvoje masiškai ėmė kurtis vietos bendruomenių organizacijos. Tai vėlgi unikalus reiškinys Europoje, atkreipęs užsienio mokslininkų dėmesį ir jiems keliantis nuostabą. Manome, kad būtina atstatyti iškreiptą situaciją. Begalė apklausų ir tyrimų parodė, kad didelė dalis gyventojų nori, kad seniūnijų valdžia būtų renkama, būtų jiems atskaitinga ir turėtų daugiau galių tvarkyti vietos bendruomenių reikalus.

2.      Suteikti seniūnijoms realų ekonominį savarankiškumą. Seniūnijos kompetencijoje galėtų būti kai kurios kultūros ir švietimo paslaugos (vaikų darželiai, pradinis mokymas, bibliotekos, kultūros namai, vietinės reikšmės muziejai, vaikų ir jaunimo užimtumas), kasdienė socialinė rūpyba (vienišų senyvo amžiaus žmonių priežiūra, mokinių maitinimas, senelių prieglaudos). Tolimesnėje perspektyvoje Lietuvos seniūnijos, kaip komunų valdžia kai kuriose Europos šalyse, galėtų turėti ir teisę disponuoti žeme bei spręsti dėl konkrečių objektų statybų savo teritorijose. Vietos savivaldos įtvirtinimas mažesniuose teritoriniuose vienetuose skatintų šiuo metu "merdinčių“ miestelių (tarpukario valsčių cen­trų) ekonominę, kultūrinę bei socialinę plėtrą ir padėtų stabdyti neigiamus demografinius procesus.

3.      Sudaryti sąlygas savivaldos institucinių modelių įvairovei, atsižvelgiant į tai, kad mūsų savivaldybės yra labai skirtingos ( kaimo vietovių, didžiųjų miestų).

 Vakarų demokratijose galima aptikti įvairių vietos savi­valdos institucinių modelių. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse sąmoningai kuriamos institucinio pliuralizmo galimybės.  Antai Jungtinėje Karalystėje numatomi šeši instituciniai vietos valdžios sudarymo modeliai - kiekviena savivaldybė gali rinktis tą, kuris jai atrodo tinkamesnis. Diversifikuotas vietos savivaldos institucinis modelis galėtų būti sėkmingai panaudotas ir Lietuvoje. Tai leistų savivaldybėms rinktis tarp tiesiogiai ir ne­tiesiogiai renkamo mero, tarp profesionalių (nuolat dirbančių) ir kompensaciniais pagrindais dirbančių savivaldybės tarybos narių bei įvairių kitų variantų. Tokio pasirinkimo galimybė aktyvintų vietos bendruomenę, nes ji referendumu galėtų apsispręsti, kurio modelio nori, ir, jei pasirinktas modelis jos netenkina, jį pakeis­ti. Taip pat nacionaliniu mastu būtų galima lyginti vieno ar kito modelio veiksmingumą ir taip sudaryti sąlygas plėtotis ir plisti Lietuvos socialines sąlygas labiausiai atitinkančiam savivaldos modeliui.

Manytume, kad būtina greičiau sudaryti darbo grupę, kuri parengtų savivaldos reformos projektą, apsispręstų dėl rinkimų modelio, o ši projektą pateiktų visuomenės svarstymui. Tam reikalinga tik politinė valia, nes mokslinių ir kūrybinių pajėgų Lietuvoje tikrai yra. Esame ir mes pasirengę aktyviai talkinti.

Jei visgi paaiškėtų, kad  Lietuvoje tokios politinės valios rimtai vietos savivaldos reformai nėra (laiko iki rinkimų liko nedaug), tada prašytume bent šiems rinkimams savo autoritetu palaikyti mišrios savivaldybių tarybų rinkimų sistemos idėją. Toks projektas, palaikant visuomenei, jau buvo įregistruotas prieš 2007 m. savivaldybių tarybų rinkimus.

Šiuo metu Seime yra parengtas Lietuvos respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo pakeitimo įstatymo projektas (Nr. XP-2960). Manome, kad juo tik formaliai vykdomos Konstitucinio teismo sprendimo nuostatos dėl piliečių galimybės dalyvauti rinkimuose ne partijų sąrašuose. Iš esmės dabar egzistuojančios ir visuomenės nepasitenkinimą keliančios vietos savivaldos situacijos jis nepakeis. Paliekant siūlomą proporcinę rinkimų sistemą -  gyventojai savivaldybėse savo atstovų vėl neturės. Esant tokioms didelėms savivaldybėms Lietuvoje vietos valdžia taip ir liks nutolusi nuo gyventojų.

Vilniaus bendruomenių asociacijos pirmininkė                                         Danutė Jokubėnienė

Kauno bendruomenių centrų asociacijos pirmininkas                                 Ramūnas Navickas   

2009-07-24

Visos naujienos