Lampėdžiū bendruomenės centro kelionės

Kelionė prasidėjo Alytaus rajone Raižių miestelyje - neoficialioje Lietuvos totorių sostinėje. Čia mus prie obelisko su gediminaičių stulpais ir totorių herbu Taraku pasitiko Raižių musulmonų bendruomenės pirminikas, Alytaus rajono garbės pilietis Ipolitas Makutavičius su anūku irgi Ipolitu. Raižių obeliskas simbolizuoja ilgaamžę lietuvių ir totorių draugystę. Kaip tik šią dieną visoje Lietuvoje buvo minima totorių įsijungimo į Lietuvos kariuomenę 700 metų jubiliejus. Per tuos amžius tarp mūsų tautų buvo visko, ką ir simbolizuoja datos ant obelisko. Totoriai labai gerbia Lietuvos valdovą Vytautą, kuris masiškai atvežė totorius į Lietuvą.

Nors Lietuvos totoriai jau XVII a. pamiršo savo kalbą, bet išlaikė musulmonišką tikėjimą. Apie musulmonų tikėjimą, skirtumus ir panašumus su krikščionybe ir kitus subtilumus aptarėme Raižių mečetėje, kuri yra didžiausia medinė mečetė Lietuvoje ir vienintelė nenutrūkstamai veikė per visą sovietmetį. Musulmonų tikėjimo pagrindas yra tikėti ir pasitikėti galingu Alahu, kuris viską mato ir viską padės sutvarkyti. Atsisveikinę su šiltais raižiškiais, įsigyję totoriškų šimtalapių, nuvykome į Merkinę.

Nemuno ir Merkio santakoje įsikūręs miestelis šventė atlaidus, todėl buvo pilnas žmonių. Merkinė sužavėjo savo išpuošta bažnyčia, miesto muziejumi, karaliaus Vladislavo Vazos mirties namu, apžvalgos bokštu ir žinoma įspūdingu piliakalniu. Šventinę nuotaiką buvo galima pratęsti "Pasaulio puodų" restorane.

Kitas mūsų kelionės sustojimas buvo Panoros "Pilnų namų" bendruomenėje, kur miške prie Liškiavos įsikūrusioje sodyboje žmonės kovojantys su priklausomybėmis gyvena izoliuotai, dirba, augina vaistažoles. Per penkiolika metų padedant aukotojams, ES fondams, buvo pastatyti energijos nenaudojantys svečių namai, pirtis, vaistažolių džiovykla ir maldos namai. Išpuoštas parkas ir vaistažolių laukai parodė, ką gali padaryti darbštūs žmonės su kilnia idėja.

Leipalingis mus pasitiko didžiuliu dvaru. Ten gide dirbantis mokytoja Laima Žukauskaitė. Leipalingio dvaro rūmai suklestėjo valdant Kraševskiams, o Tarybiniais laikais čia buvo mokykla. Gal tai padėjo rūmams išlikti ir dabar traukia turistus. Gidė labai emocingai pasakojo apie aukštą Leipalingio išsivystymą tarptukariu, apie savišalpę pagalba jauniems ūkininkams, pieno, mėsos, spirito pramonę šiame lietuviškame mieste. Įdomu, kad Leipalingyje tarpukaryje beveik nebuvo žydų. Dabar dvare yra dzūkiškų prijuosčių muziejus, taip pat archeologiniai radiniai iš laikų, kuomet krašte vyravo jotvingiai. Pats Leipalingi jotvingių kalba reiškia liepą. Įdomu, kad Leipalingio herbas yra liepa, kaip ir Lampėdžių.

Veisėjai, kitas mūsų sustojimas, jotvingių kalba reiškia "palei upės vagą užliejamos pievos". Tai Lazdijų rajono miestelis įsikūręs tarp ištįsusių Baltosios Ančios ežerų. Lazdijų rajone yra arti 70 ežerų, todėl Veisėjai yra labai patrauklūs vandens gamtos mylėtojams. Tačiau Veisėjai turi didingą istoriją. Kaip papasakojo vietinė gidė, Veisėjuose stovėjo dvaras priklausęs Lietuvos kunigaikščiui Masalskui. Jis suteikė miesteliui Magdeburgo teises ir pradėjo statyti "Dzūkijos katedrą". Tačiau šiam mirus, dvarą paveldėjęs sūnėnas sumažino ambicijas, o vėliau dvare įsikūrė Oginskiai dvarą visai nugyveno. Iš buvusio dvaro beliko tik vienas flygelis, kuriame ir įsikūręs Regioninio parko direkcija. Veisėjiškiai džiaugiasi, kad po truputį pavyko atkurti balinių vėžlių populiaciją ir didelis dėmesys skiriamas plačiapėdžių varlių apsaugai.

Atsisveikinę su "jotvingių" Lietuva kelionę pabaigėme prie dzūkų jūros - Dusios. Sakoma, kad kažkada Dusia, Metelys ir Obelija buvo vienas didelis ežeras, nuo kurio nesimatė kito kranto. Kaip tikroje jūroje. Sutvarkytos Dusios pakrantės buvo puiki vieta bendruomenei praleisti šeštadienio vakarą, pasigrožėti besileidžiančia saule ir aptarti patirtus įsūdžius.