Lampėdžių bendruomenės centro kelionė po Žemaitiją

Apžiūrėti ant Varduvos upės kranto įsikūrusį miestelį pradėjome nuo šv. Mergelės Marijos apsilankymo bazilikoje. Puošni, didingaišpuošta auksu bazilika mena miestelyje gyvenusius Domininkonus. Ypač daug prisidėjo vyskupas Jurgis Tiškevičius, kuris ne tik pastatė milžinišką baziliką, bet ir miesto kalvose įrengė Kristaus kančios kelią, kuris septyniasdešimt procentų atitinka tikrą Kristaus 7000 žingsnių kelią Jaruzalėje. Todėl Žemaičių Kalvarijos atlaidai kelis šimtmečius garsūs visoje Lietuvoje.

Gidas Bronius daug papasakojo apie mieste gyvenusį ir žuvusį poetą Vytautą Mačernį. Aplankėme jo žūties vietą, pabuvojome jam įrengtame muziejuje. Vos dvidešimt du metus turėjęs Mačernis parašė virš šimto septyniasdešimt eilėraščių ir yra laikomu vienu iš talentingiausių Lietuvos poetų.

Toliau vykome į Renavo dvarą, kuriame grožėjomės prancūzų kilmės dvarininko Rene pastatytais rūmais ir parku. Dvaras nebuvo nuniokotas, todėl jame išlikę daug autentikos. Puikios meniškos salės, puošni ornamentika kažkuo primena Versalio rūmus. Dvaro rūmai buvo skirti pramogoms, todėl rūmuose išlikę daug medžioklės puošmenų. Dvaras garsus tuo, kad jame gyveno broliai Naruševičiai, iš kurių vienas tapo Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, o kitas – pirmuoju Lenkijos prezidentu. Tragiško likimo broliams yra pastatytas paminklas. Dvaro rūmus supa parkas su įdomiais medžiais ir Varduvos upė. Pasivaikščiojimas po parką – tikra atgaiva sielai.

Kelionę po Žemaitiją baigėme Sedoje. Septynių kelių susikirtimo vietoje įsikūrusiame miestelyje mūsų laukė tradicinė žemaitiška košė. Nuo XIX a. pabaigos pusmarškonė košė buvo dažniausias Žemaitijos pusryčių maistas. Generolo Plechavičiaus malūno salėje Sedos bendruomenė mums pagamino tokią košę kokią gamino mūsų senoliai. Beje, 2021 metais šitai košei buvo suteiktas tautinio paveldo sertifikatas.

Pasistiprinusius mus į ekskursiją mus pakvietė Sedos patriotė, Plechavičiaus muziejaus pirmininkė Genoveita Gricienė. Ji mums parodė pirmąją mokyklą, kurioje mokėsi Mačernis, pirmąją bažnyčią, kurioje dirbo Antanas Baranauskas, papasakojo apie paskutinį Lietuvos vietinės rinktinės mūšį 1944 spalio 7 dienos Sedos mūšį, kuriame dalyvavo prezidentas Valdas Adamkus. Sedoje apžiūrėjome paminklą Vytautui Didžiajam, kurio postamentas sukelia įvairių minčių. Gidė papasakojo apie a.a. Z.Kelmickaitės suolelius ir apie tiltus per Varduvos upę.

Kelionę po Sedą baigėme vienoje gražiausių ir didžiausių medinių bažnyčių Lietuvoje- Sedos šv. Mergelės Marijos dangun ėjimo bažnyčia. Joje yra penki puošnūs baroko stiliaus altoriai, o varpinėje – du vertingi varpai. Taip pat pasigrožėjome Žemaitijoje būdingu Sedos Lurdu.

Už nuostabiai suorganizuotą kelionę lampėdiškiai dėkoja mūsų gidei Angelei Pažereckienei ir autobuso vairuotojui. Lauksim naujų susitikimų.

Kelionė iš dalies finansuota Socialinės ir darbo ministerijos lėšomis, skirtomis remti bendruomeninę veiklą miestuose.