Seminaras bendruomenių centrų lyderiams

Vykdant Kauno bendruomenių centrų rėmimo fondo finansuojamą projektą „Kauno bendruomenių centrų plėtros programos kūrimas“ 2005 10 25 į Aleksoto seniūnijos salėje organizuotą seminarą buvo susirinkę virš 50 aktyviausių bendruomenininkų - lyderių iš 12 Kauno bendruomenių centrų, susibūrusių į asociaciją. Seminaro metu KBCA tarybos pirmininkas prof. Ramūnas Navickas pristatė Kauno bendruomenių centrų plėtros strategijos 2006-2013 m.m. projektą, Vilniaus socialinių tyrimų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja Dr.Irmina Matonytė perskaitė pranešimą „Gerosios bendruomenių veiklos praktikos ir kodėl jos neveikia Lietuvoje“, Tarptautinės vadybos mokyklos (ISM) Dr. Vaidotas Viliūnas supažindino susirinkusius su strateginio viešųjų organizacijų veiklos planavimo aspektais, VDU Socialinės ekonomikos instituto projektų vadovė Dr. Daiva K. Kuzmickaitė papasakojo apie bendruomenių telkimą ir stiprinimą, bendruomeninio verslo gerąją praktiką užsienyje. Diskusijose dalyvavo Kauno savivaldybės ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo koordinacinės tarybos pirmininkas, Kauno m. tarybos narys E.Dzežulskis-Duonys, Kauno bendruomenių centrų rėmimo fondo valdybos pirmininkas A.Kupčinskas, Žaliakalnio seniūnas B.Girdauskas, daugelis bendruomenių centrų lyderių. Diskutuota apie tolesnę strategijos projekto kūrimo eigą, einamuosius bendruomenių centrų rūpesčius, nutarta kreiptis į BC rėmimo fondo valdybą su prašymu, atsiradus papildomo projektų finansavimo galimybei, šias lėšas paskirstyti bendruomenių centrų projektams, kuriems dėl įvairių priežasčių buvo skirtas mažesnis, negu prašyta, finansavimas. Pasveikinome Julių Norvilą, kurio pastangomis buvo įkurtas Centro seniūnijos bendruomenės centras – pagaliau galime teigti, kad jau visose Kauno seniūnijose yra bent po vieną bendruomenių centrą. Nutarėme pratęsti KBC strateginio plano svarstymą, susitikę lapkričio 7 d. Petrašiūnų bendruomenės centro patalpose.

 

Seminaro metu perskaitytą Dr. Irminos Matonytės pranešimą pateikiame ir mūsų tinklapyje

 

Gerosios bendruomenių praktikos ir kodėl jos ne/veikia Lietuvoje

 

Irmina Matonytė, Ph.D.

Socialinių tyrimų institutas, Vilnius

 

Paskaita Aleksoto bendruomenės centre,

2005 m. spalis 25 d.

 

Pradėsiu nuo atsakymo: todėl, kad Lietuvoje turime daug problemų su “socialiniu kapitalu”...

Iš pradžių pristatysiu keletą plačiai mokslininkų aptartų reiškinių, išryškinančių socialinio kapitalo svarbą.

Vėliau patikslinsim pačio socialinio kapitalo bruožus, t.y. ką gali ir ko negali  socialinis kapitalas, iš kur jo paimti ir kaip su juo elgtis.

Pagaliau pakviesiu diskutuoti ir improvizuoti, kas ir kaip galėtų būti daroma konkrečiose bendruomenėse, sykį atpažinus socialinio kapitalo vertę.

 

Socialinio kapitalo pavyzdžiai

 

Didmeninėje prekyboje deimantais vyksta pašaliečio akiai labai keisti dalykai. Derantis dėl pirkinio, pardavėjas kitam pardavėjui perduoda didelį brangakmenių maišą, kad šis nustatytų/ patikrintų jų vertę. Ir tai daroma be jokių formalių garantijų, niekaip neapsidraudžiant, kad pastarasis nepridės prastesnių arba dirbtinių akmenų. Prekė gali būti verta 1000, ar 100000 dolerių. Šie laisvi mainai patikrinimo tikslu yra svarbi deimantų rinkos veikimo sąlyga. Jei tokių mainų nebūtų, rinka veiktų daug nerangiau ir mažiau efektyviai. Šie patikrinimai pagrįsti tam tikrais socialinės struktūros bruožais. Paprastai duotoji prekybininkų bendruomenė yra labai uždara, tiek savo sąveikų tankiu, tiek savo etniniais ir šeimyniniais ryšiais. Pavyzdžiui, New Yorko mieste didmeninę prekybą deimantais kontroliuoja žydai, kurių tarpe dažnos tarpusavio vedybos, jie gyvena tame pačiame Brooklyne ir lanko tas pačias sinagogas. Iš esmės, tai uždara bedruomenė. Jps uždarumas sudaro garantijas, reikalingas palengvinti rinkos transakcijas. Jei kuris nors bendruomenės narys nusikalstų, pakeisdamas ar pavogdamas jam laikinai patikėtus brangakmenius, jis prarastų savo šeimos, religinius ir bendruomeninius ryšius. Šių ryšių stiprumas palengvina transakcijas, kuriose pasitikėjimas laikomas nekvestionuotinu ir prekyba gali vykti sklandžiai. Jei tokių ryšių nebūtų, reikėtų sudėtingų institucinio draudimo ir garantavimo schemų, kuri tikrai apsunkintų verslą.

Po Antrojo pasaulinio karo atstatant miestus buvo susiduriama su daugybe prastos statybos problemų: prasta apdaila ir santechnika, šaligatvių trūkumas ir pan. Vieno JAV miesto kvartalo gyventojai susibūrė ir ėmė kartu daryti spaudimą statybininkams bei kitais būdais spręsti esamas gyvenamojo ploto kokybės problemas. Vėliau, kai minėtos problemos jau buvo išspręstos, bendrija tebeveikė toliau gerindama vietos gyvenimo kokybę (sporto, kultūros, laisvalaikio infrastruktūros ir paslaugų projektais). Tad tos vietovės gyventojai turėjo išteklių, kurių kitur nebuvo. Pavyzdžiui, nepaisant to, kad bendruomenėje  nebuvo daug paauglių, jos gyventojai reiškė didesnį negu paprastai pasitenkinimą evetualiais paaugliais, prižiūrinčiais mažamečius vaikus. Tad esami bendruomeniniai ryšiai ne tik leido išplėsti bendruomenės narių tarpusavio paslaugų spektrą, bet ir sudarė pagrindą stipriam tarpasmeniniam pasitikėjimui. 

Socialinio kapitalo vaidmuo pastebėtas ir analizuojant vaikų mokymosi rezultatus, priklausomai nuo to, ar jų tėvai turi tarp-generacinių ryšių, t.y. ar tą pačią mokyklą lankančių B ir C vaikų tėvai A ir D yra 1) tik neoficialiai susiję per savo vaikus, ar 2) jie palaiko tiesioginį kontaktą, pasikalba ir prieina sutarimo dėl tam tikrų vaikų mokymo ir auklėjimo tikslų ir standartų. Antruoju atveju, tarp-generacinis ryšys suteikia papildomo socialinio kapitalo kiekvienai iš šeimų, auginančių vaikus, ir ne tik su mokymu susijusiais klausimais, bet ir platesne prasme. Tad pastebėta, kad mokymosi ir elgesio rezultatai geresni tose mokyklose, kur sėkmingai veikia mokytojų-tėvų asociacijos ir kur mokinių tėvai bičiuliškai bendrauja tarpusavyje.

Kitas pavyzdys apie socialinio kapitalo svarbą jaunimo ugdymui yra iš tyrimų apie šeimų mobilumą, gyvenamosios vietos keitimą. Šeimos, kurios dažnai keičia savo gyvenamąją vietą, neturi bent kiek tvirtesnių socialinių ryšių, ir menkai tegali pasinaudoti bendruomenėje esančiu tarpusavio pasitikėjimu ir solidarumu. Nustatyta, kad socialinio kapitalo silpnumas (atsirandantis dėl didelio mobilumo) yra svarbiausias neigiamas veiksnys, įtakojąs prastus vaiko mokymosi rezultatus. Jo įtaka statistiškai yra stipresnė už tą įtaką, kurią daro finansinis šeimos ir žmogiškasis tėvų (išsilavinimo) kapitalas, kuris tik iš dalies galintys kompensuoti socialinio kapitalo praradimus/ trūkumą. Suprantama, socialinio kapitalo praradimai yra didesni daugiakultūrinėse komplesinėse mobiliose visuomenėse (pvz. JAV, Vakarų Europoje) negu sąlygiškai homogeniškose visuomenėse (Lietuvoje). Tačiau Lietuvos atveju reikėtų galvoti apie traumuojančius emigracijos-imigracijos padarinius socialiniam kapitalui.

Taip pat tyrimai atskleidė, kad geresni mokymosi rezultatai ir žemesnis mokyklos nebaigiančiųjų skaičius yra katalikiškose mokyklose (čia mokyklos nebaigusiųjų skaičius 4 kartus žemesnis negu valstybinėse mokyklose ir 3 kartus – negu kitose privačiose mokyklose). Įdomu, kad paaiškinimas slypi ne mokinių, jų tėvų ir mokytojų išpažįstamoje religijoje ar jų religinių įsitikinimų stiprume, o paprasčiausiai religinių pamaldų lankymo dažnyje, kuris savaime yra tarp-generacinio bendruomeninio artumo rodiklis. Pamaldų lankymas veikia kaip reguliarių tarpasmeninių kontaktų šaltinis, stiprinantis tarpusavio socialinių įsipareigojimų jausmus ir socialinio palaikymo jausmą.  

 

Socialinis kapitalas- apibrėžimas

 

Paprastai kalbama apie tris socialinio kapitalo aspektus: 1) įsipareigojimus ir lūkesčius, 2) informacijos kanalus ir 3) socialines normas. Socialinis artumas yra ypač svarbus 1 ir 3 atveju.

Fizinis kapitalas yra visada apčiuopiamas ir turi materialias formas, žmogiškasis kapitalas – mažiau apčiuopiamas, jis įkūnytas individo turimose žiniose ir gebėjimuose, socialinis kapitalas – apčiuopiamas dar mažiau, nes jis egzistuoja santykiuose tarp žmonių. Kaip sakė Antoine de Saint Exupery, yra vienintelė vertybė – tai žmogaus ryšys su žmogumi...

Tačiau kaip fizinis ir žmogiškasis kapitalas, taip ir socialinis kapitalas, palengvina ir pagerina produktyviąją veiklą. Pavyzdžiui, grupė, kuriai būdingas stiprus tarpusavio pasitikėjimas, gali nuveikti daugiau ir veikti geriau negu tokia grupė, kurioje nėra pasitikėjimo. Tai tiesiogiai matoma deimantų prekybos atveju, tą teigia ir pavyzdžiai iš mokyklų bendruomenių veiklos.

Ekonomikos sociologai plačiai aprašė atvejus, kur socialinis kapitalas (neformalūs socialiniai ryšiai, pažintys, tinklai) padeda įsidarbinti, skatina profesinį mobilumą, kilimą karjeros laiptais. Pabrėžiama, kad ypač vertingi yra “silpni” ryšiai, t.y. neypatingai artimos pažintys, kurios neteikia pareigos imperatyvų, o leidžia “padėti” kitam tos pagalbos ir pagalba nelaikant, o siekiant bendresnių koletyvinio gerbūvio tikslų.

 Panašiu tarpusavio pagalbos principu veikia ir klientelizmas, blatas, protekcionizmas. Tačiau skirtumas čia esminis – čia paslauga daroma ne laisvu noru ir ji nevertinama doroviškai, o atliekama dėl socialinio, politinio spaudimo, ji turi aiškų išskaičiavimą – tikintis atsilyginimo ateityje ar siekiant išlaikyti privilegijuotą vietą kokioje nors socialinėje grupėje.  Neveltui sovietinį blatą lydėdavo dviprasmiški jausmai, siauras asmeninis pasitenkinimas pasiektu rezultatus ir šioks toks nediferencijuotas kaltės jausmas “prieš žmones.” 

Socialinio kapitalo ištakose yra vadinamoji “dovanos teorija”, pagal kurią visuomenėse veikia “natūralus” dėsnis už gautą dovaną atsilyginti. Kadangi atsilyginimas atidedamas laike (kitaip negu rinkos santykiuose) jo netikslumą kompensuoja pasitikėjimo jausmas, atsirandąs tarp dovana susijusių asmenų.  Kitaip tariant, atsiranda įsipareigojimai ir lūkesčiai. A padaryta paslauga/ padovantota dovana B sudaro sąlygas abipusiškumo jausmui atsirasti, tlūkesčiui, kad B padarys paslaugą A. Kuo daugiau paslaugų A suteikia kitiems, tuo daugiau “kreditinių kortelių” jis atidaro savo santykiuose su aplinkiniais. Analogija su finansiniu kapitalu čia labai tiesioginė. Šios kreditinės kortelės yra didelis kapitalas, kuriuo reikalui esant A gali pasinaudoti, aišku, jei jis neinvestavo į pasitikėjimo nevertus žmones ir jei jo paskolos nėra “blogos”. Parazitavimas kito sąskaita sociologiškai paaiškinamas per platesnes visuomenės gyvenimo sąlygas ir tradicijas, negu atskirų individų prigimtinis blogis. Paprastai, parazitavimui pagrindą teikia kultūriniai (religiniai) principai aukotis, būti altruistišku (ir parazitavimo priežastis yra aukose) arba – dažniau – socio-politinėje sanklodoje, nesudarančioje sąlygų artimiems tarpasmeniniams ryšiams užsimegzti. Pavyzdžiui, minėtas pavyzdys apie dažnai geografiškai keliaujančias šeimas. Visos eventualios jų paskolos tampa blogomis, kai jie iškeliauja iš tos vietovės, kur tas paslaugas teikė... Tačiau dar svarbiau kalbėti apie gilesnius sisteminius socialinio-politinio gyvenimo principus, kurie išguja pačias tokio socialinio kreditavimo galimybes. Pavyzdžiui, sovietinė doktrina, suaboliutinusi Valstybės vaidmenį žmonių gyvenime arba biurokratiniai principai, nustatantys, kad doroviškai hierarchiškai aukščiau yra beasmeniškai priimami sprendimai...  

Kitas socialinio kapitalo aspektas – informacijos kanalai. Svarbi socialinio kapitalo apraiška slypi jo informaciniame potenciale, būdingame visiems socialiniams ryšiams. Informacija sudaro bet kurios sąmoningos veiklos pagrindą. Tačiau informacijos gavimas gali būti brangus. Mažų mažiausia, tam reikia asmens dėmesio, o jo visada trūksta. Vienas iš būdų informacijai gauti yra naudotis turimais socialiniais santykiais, kurie atsiradanda dėl kitų priežasčių. Pavydžiui, mokslininkas arba žurnalistas negali sekti visos reikalingos informacijos, todėl jis informacijos trūkumui komepnsuoti gali naudoti santykius su kolegomis. Aišku, jei jo darbovietėje kolegos domisi aktualijomis... Gauta/ suteikta informacija taip pat veikia kaip tam tikra “paskola”, įsukanti informuotumo ratą. Kita vertus, artimo socialinio rato informacija turi ir didesnes patikimumo garantijas, nes 1) netikslią informaciją teikiantis bus eliminuotas iš tolimesnio informacinio apsikeitimo, ir 2) sudaro galimybes aptarimui, diskusijai, kuri labai svarbi socialinio pobūdžio informacijai įsisavinti. Kitas dalykas – paprastai informacija, kuria ilgainiui pasidalijama būna įgyjama kitais, savanaudiškais tikslais, o ne tam, kad ja būtų dalijamasi su kitais. Taigi informacijos platinimas, o ne jos gavimas yra tikroji socialinio kapitalo apraiška.    

Trečiasis socialinio kapitalo bruožas – socialinės normos ir efektyvios sankcijos. Įstatymų, normų, tradicijų laikymasis yra viena iš sudėtingiausių moderniųjų visuomenių problemų. Esminė bet kurio veikiančio kolektyvo norma – reikia kartais peržengti savo savanaudiškumą ir veikti vadovaujantis kolektyvo interesais. Tokia norma įtvirtinama per socialinę paramą, statusą, pagarbą ir panašų atlygį. Ši norma ypač svarbi jaunose besikuriančiose valstybėse, šeimose, prasidedančiuose socialiniuose judėjimuose, kurių ištakose būna nedidelė grupė pasišventusių asmenų, susitelkusių į savo grupės vidaus reikalus, vienas kitą palaikančių. Tokia veikla paprastai ilgainiui įgauna viešųjų gėrybių kryptį, t.y. nuo vidaus problemų pereinama prie rūpinimosi platesniais klausimais. Čia tinka priminti ankščiau minėtus statybų kontrolės bendrijos ar mokyklų bendruomenių pavyzdžius, kur žmonių siekta geresnių gyvenamosios vietovės sąlygų ar tėvų tarpusavyje bendrauta dėl siauro tikslo – savo vaikų gero auklėjimo ir mokymo, o ilgainiui pasiektas platesnis rezultatas – pilietiškesnė, civilizuotesnė bendruomenė ir ypač jaunoji duotosios bendruomenės karta.  Kai kuriais atvejais tos gero bendrabūvio normos internalizuojamos, kai kuriais atvejais jos palaikomos per išorinį atlyginimą už nesavanaudišką veiklą arba per sankcijas už savanaudiškumą. Bet kuriuo atveju normos yra svarbios įveikiant “zuikio” problemas (racionalų norą nuvažiuoti visuomeniniu transportu, nenusiperkant bilieto), įtvirtinant visose racionaliose bendruomenėse problematišką orientaciją į viešąsias gėrybes.  

Apibendrinant, veiklos, kuria kuriamas socialinis kapitalas, rezultatais, nauda gali plačiai naudotis kiti žmonės, o ne tik pats socialinį kapitalą kuriantysis veikėjas, tad dažnai jis nėra suinteresuotas tą socialinį kapitalą kurti. Todėl daugelis socialinio kapitalo formų yra sukuriamos ar sugriaunamos kaip šalutiniai kitos veiklos produktai. Socialinis kapitalas atsiranda ir išnyksta be atskiros kieno nors valios ir todėl jį dar sunkiau atpažinti ir pripažinti socialinėje veikloje, kuri iš esmės yra neapčiuopiama. Visada reikia atsiminti, kad socialinio kapitalo savybė, kuri išskiria jį iš kitų kapitalų formų (fizinio, finansinio, žmogiškojo, ekonominio) yra jo kaip viešosios gėrybės bruožai: žmogus ar žmonės, kurie jį kuria, paprastai naudojasi tik dalimi jo teikiamos naudos, ir šis socialinio kapitalo ne-privatizuojamumas sudaro sąlygas per mažoms investicijoms į jį, nes taip elgtis racionaliau, negu “mėtyti perlus kiaulėms”.

 

  Socialinis kapitalas – ką daryti čia ir dabar?

 

Taigi socialinio kapitalo komponentai – tarpasmeniniai ryšiai, su jų kylančiais įsipareigojimais ir lūkesčiais, informacijos sklaida ir socialinėmis normomis.  Ilgainiui, praktikuojamas socialinis kapitalas sukuria tarpasmeninis ir institucinį pasitikėjimą. Kitaip tariant, teigiama, kad pasitikėjimas ir “geros” socialinės normos kyla per rutininį bendarvimą, bendrų renginių ir projektus, turinčius gana siaurus, apčiuopiamus ir trivialius tikslus. Tad pragmatškiausia – didinti socialinį kapitalą būtent per organizacinius veiksmus, daug nekontempliuojant jų absoliučiosios vertės ir nelaukiant kokio nors įstabaus politinio praregėjimo, t.y. bendruomenės smulkūs projetai, žingsnis po žingsnio sprendžiantys vietos problemas, yra patikimesnis kelias link socialinio gerbūvio negu kokia nors hierarchiškai aukštos politinės valios injekcija ar iškalbingas religinis-filosofinis traktatas. Nors kartais (pavyzdžiui, rudens talkoje) ir gali atrodyti, jog užsiimama tiesiog gėdingais kasdieniniais reikalais, vis dėlto tik tokiu “rankiniu” būdu yra aptarnaujamos ir dauginamos viešosios gėrybės, bendruomenės gerbūvis, asmeninis, tarpasmeninis ir institucinis pasitikėjimas, įvirtinamos paslankios civilizuoto ir pilietiško gyvenimo normos ir tradicijos. Tad dabar kalbėkime apie kasdieninius Kauno bendruomenių centrų rūpesčius ir ieškokime bendrų kelių ir  bendrų pajėgų jiems spręsti.

 

2005-10-26

Visos naujienos