Šalčininkų krašto etninės kultūros lobiai
Prieš savaitę bendruomenės centro "Girstupio slėnis" aktyvas kartu su partneriais iš Muravos BC bei globojamais ukrainiečiais organizavo išvyką į Rytų Lietuvos pusę aplankant Šalčininkų rajoną ir unikalią Lietuvos vietą - Dieveniškių kraštą.
Išvykos metu aplankyta Kernavė, užlipta į visus piliakalnius, apžiūrėta bažnyčia ir muziejus. Jo ekspozicijos įdomios, daug vizualinės, archeologinės ir istorinės medžiagos, kuri išdėstyta išmaniai ir patraukliai.
Iš Kernavės pasukome į Bareikškes, kuriose apsilankėme Vladislovo Sirokomlės muziejų, įsikūrusį buvusioje garsaus lietuvių - lenkų istoriko, poeto, vertėjo ir keliautojo namuose. Muziejuje gidas Olegas labai įdomiai papasakojo apie Sirokomlės darbus ir nuopelnus, tyrinėjant istorinės Lietuvos žmones, istoriją, gamtą. Pelnytai laikomas turizmo pradininku, išleido daug knygų, užrašų, vertė iš keliolikos kalbų, tačiau su dideliu liūdesiu pažymėjo, kad nemoka lietuvių. Kai kurie jo kūriniai yra išversti į lietuvių kalbą. Muziejuje ant sienos užrašas "Didžiausia gėda nepažinti žemės, kurioje gyveni, o dar didesnė, kai svetimais kraštais domiesi labiau nei savuoju" išreiškė jo didelę meilę Lietuvai.
Iš Bareikiškių pasukome į Medininkus, kuriuose pagerbėme žuvusius pasieniečius, padėjome gėlių ir sugiedojome kelias giesmes. Iš memorialo pasukome į Medininkų pilį, kurios gynybinės sienos ir vienas bokštas atstatyti, bokšte įrengtas muziejus.
Po sočių pietų Šalčininkuose pasukome į Dieveniškes, esančius Lietuvos "apendikse", visai prie pat Lietuvos ir Baltarusijos sienos. Dieveniškėse grupės laukė gidė, dirbanti Dieveniškių Regioninio Parko Lankytojų Centre. Ji labai įdomiai papasakojo apie šią unikalią Lietuvos vietą, kuri istoriškai yra Dzūkijos dalis, tačiau po II-ojo pasaulinio karo Stalinui dalinant Lietuvą ir Baltarusiją, negailestingai buvo atplėšta dalis istorinų Lietuvos žemių ir atiduota Baltarusijai. Liko tik pypkės pavidalo dalis, ta vieta, kur Stalinas atseit buvo savo pypkę padėjęs ant žemėlapio...
Centre apžiūrėjome labai įdomų šio regiono istorijos, etnografijos, kultūros muziejų.
Viena iš žinomiausių "apendkso" įžymybių yra istorinė Norviliškių pilis, rezidencinė pilis Norviliškėse, Šalčininkų rajone, Dieveniškių istoriniame regioniniame parke. XVII a. jame buvo įsikūręs pranciškonų vienuolynas, kurį sunaikino caro valdymas. XiX a. pradžioje vietiniai gyventojai naujai pastatė medinę bažnyčią, kuri stovi ir dabar. Norviliškių pilis dabartiniu metu nuomojama renginiams, įvairioms progoms. Mūsų apsilankymo metu kaip tik vyko piligriminis renginys, kuriame susirinkusiems aplinkinių vietų žmonėms giesmes giedojo Šalčininkų moterų ansamblis.
Norviliškės turėjome progą pasižiūrėti, o kas norėjo, ir pačiupinėti garsiąją sieną su koncertina, kuri dėl prieš porą metų padedant kaimyninės šalies pasieniečiams besiveržiančių Afrikos pabėgėlių atskyrė Baltarusijoje ir Lietuvoje gyvenčius gimines, kaimynus ir kapus. Pastaroji aplinkybė ypač skaudi baltarusijos lietuviams, kurių artimieji palaidoti čia pat už sienos ir kad aplankyti kapus, tenka rūpintis leidimais, vizomis ir važiuoti pro Šalčininkus, kas sudaro didžiulį lanką. Kai tuo tarpu kapai yra vos už kilometro ar poros.
Gal todėl pasirodė simboliška pastatyta Marijos koplytėlė, kurioje Šv. Mergelė atsisukusi veidu į sieną, lyg maldaujanti gailestingumo ir supratingumo...
Pasukę iš Norviliškių už kelių kilometrų aplankėme Bėčionių piliakalnį, kurio amžius siekia i-ąjį tūkstantmetį. Iki piliakalnio nutiestas medinis takelis, kuris eina per pelkę iki pat piliakalnio viršūnės, o šalia pastatyta pavėsinė bei dar vienas staliukas su suolais.
Iš Bėčionių pasukome į Rimašių gatvinį etnografinį kaimą, kuris saugomas valstybės. Rimašių kaimavietės sodybos įsikūrusios kairiajame Gaujos krante, atkartoja jos vingį. Rimašiai minimi 1744 m. Tada ir vėliau iki pat baudžiavos panaikinimo kaimas priklausė Daubutiškių dvarui. Kaimo žemė buvo suskirstyta į tris laukus, šie – į gabalus, o gabalai – į rėžius. Kaime tik viena gatvė, nors toliau jau statosi naujos sodybos. Namai mediniai, su išlikusiais autentiškais langų rėmais, mediniai ūkiniai pastatai, gėlynais. Deja, bet namų negalima renovuoti, tad kartais atrodo, kad aplesti. kaime gyvena senoliai, apsilanko jaunesnioji karta, kuriai atiteko šis palikimas. Dieveniškių regionine parke tokių kaimų yra keli.
Palydėję mūsų gidę į Dieveniškes, baigdami kelionę dar užsukome į Paulavos respubliką, kuriame sutvarkyta aplinka, dvaro ir ūkinių pastatų liekanos. Vieta ypatinga tuo, kad 18 a. pabaigoje šioje nedidelėje teritorijoje (apie 3040 ha plote) buvo įsikūrusi atskira respublika. Ji gyvavo apie 25 metus, turėjo savo prezidentą, vėliavą, herbą, net kariuomenę. Respublikoje buvo panaikinta baudžiava ir pakeista činču, tai skatino prekybą, plėtojo amatus, žemės ūkį, tad per 25 respublikos gyvavimo metus dvaro ekonomika ir valstiečių gyvenimo kokybė labai pagerėjo. Daugelis šiais laikais mano, kad tai galėjo būti lietuviškasis Monakas, t.y. miniatiūrinė valstybė Lietuvoje, tačiau 1794 m. ji žlugo Kostiuškos sukilimo metu, nors vietiniai gyventojai ir gynėsi.
Iš kelionės mūsų didelė grupė grįžo į Kauną vėlai, tačiau labai patenkinti, pasisėmę istorinių, kultūros, paveldo ir etnografinių žinių, praturtėję.
Dėkojame mūsų BC pirmininkei Virgilijai Randienei už organizuotą kelionę, kuri buvo finansuojam SADM programos "Stiprinti bendrumeninę veiklą savivaldybėse 2024" projekto "Čia mano namai" lėšomis. Nuotrauka Sigito Šamborskio.
2024-08-15
Visos naujienos