Lampėdžių bendruomenės išvyka į Kupiškio kraštą

Atvykusiusius į 10 km nuo Subačiaus nutolusį Palėnės dvarą mus pasitiko dvaro valdytoja Nijolė Marija Milaknienė. Paskutinio dvaro šeimininko Bogdano Komaro anūkė mums papasakojo Komarų giminės istoriją. Mykolas Komaras, bajorų Komarų iš Padniestrės palikuonis, Palėvenės dvare įsikūrė 1654 m. Jo palikuonys Pauliankoje (Žemutinėje Palėvenėje) gyveno iki II pasaulinio karo. Iki mūsų dienų išlikę dvaro rūmai, pieninė, bravoras, sandėlis, arklidžių ir kitų ūkinių statinių, statytų iš vietinio dolomito, likučiai. XIX a. pab. – XX a. pr. prie rūmų pristatyta erdvi ir aukšta su dviem bokštais oranžerija, kuri tarnavo ir kaip žiemos sodas. Rūmuose buvo 26 įvairios paskirties, formos ir dydžio patalpos. Čia buvo daug meno kūrinių, apie 5 tūkst. tomų biblioteka. Rūmus supo 2 ha ploto angliško stiliaus parkas. Buvusi Palėvenės dvaro sodyba yra valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė. Dabar dvare gyvena ir tvarkosi Marijos sūnaus Mindaugo šeima. Įdomu, kad anksti netekusiai tėvo Mariją globojo sesers krikšto tėvas lampėdiškis "auksakalys” Radzevičius.

Atsisveikinus su dvaru atvykome į nuostabų šiaurės Lietuvos baroko perlą - Palėvenės šv. Domininko bažnyčią. Tai vienbokštė kryžminio plano barokinė bažnyčia, kurią nuo XVIII a. vidurio puošia 8 vėlyvojo baroko ir rokoko formų altoriai sujungti su klausykla-sakykla, unikalios ložės, išpuoštos kartušais su rėmėjų herbais. Altoriai įvardyti pagal dominikonų ordinui svarbius šventuosius: šv. Dominyko, Šv. Tomo Akviniečio, šv. Jackaus, šv. Kotrynos, šv. Vincento Ferero, Rožinio Švč. M. Marijos, Nukryžiuotojo. „Kristaus Kančios koplyčios“ „Nukryžiuotojo altoriuje“ yra pagarsėjęs stebuklais kryžius su Nukryžiuotoju.

Bažnyčios pamatus 1671 m. padėjo Palėvenės savininkas Počobutas, toliau pinigus skyrė antroji žmona Kotryna Tiškevičiūtė. Iki XVIII a. vidurio Ukmergės pilies raštininkas Lučka išmūrijo koplyčią, kurioje buvo įrengti du altoriai – šv. arkangelo Mykolo ir šv. Antano. Po bažnyčios grindimis įrengti 4 laidojimo rūsiai. Nuo XVIII a. antrosios pusės pradėta statyti vienanavė mūrinė bažnyčia. Vėliau abipus navos buvo primūrytos trys koplyčios. Dešinėje bažnyčios pusėje, antrojoje šoninėje koplyčioje, 1757–1766 m. buvo pastatytas Rožinio Švč. Mergelės Marijos altorius. 2005–2009 m. restauruotas didysis bažnyčios altorius, atkurti autentiški paauksuoti paviršiai. 2010–2012 m. atrestauruoti Didžiojo altoriaus šonuose esantys šv. Dominyko ir šv. Tomo Akviniečio altoriai. 2017 m. pradėti skulptūrinio dekoro, sakyklos, lubų, sienų ir sienos paveikslo „Šv. Florijonas“, fundatorių ložės tyrimai, konservavimo ir restauravimo darbai. 2024 m. bažnyčia įtraukta į išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo UNESCO kultūros paveldo objektų sąrašą.

Šalia bažnyčios stovi buvusio domininkonų Palėvenės vienuolyno ansamblis. 1676 m. domininkonų vienuolių pradėto statyti vienuolyno ansamblį sudaro keletas įvairios paskirties mūrinių ir medinių statinių, apjuostų aukšta mūro siena (dokumentuose dažniausiai vardijami aštuoni „namai”). Šiuo metu Palėvenės bendruomenės restauruotame vienuolyno svirne paragauti vienuolių gėrimo, pagaminto Kupiškio krašte. Taip pat svirne galima išbandyti rašymą lotyniškai žąsies plunksna – taip, kaip tai seniau darė vienuoliai.

Ekskursiją po Kupiškio miestą pradėjome nuo kupiškiečio tapytojo, grafiko Kazio Šimonio vardu pavadinto parko, kuriame vyrauja ąžuolų, pušų, beržų želdiniai. Parke užtvenkus Račiupio upelį suformuotas nedidelis tvenkinys, kurio viduryje stovi skulptoriaus Henriko Orakausko skulptūra-fontanas „Baltų pasaulio medis“ (atidengta 2005 m.), kuri pasiekiama tiltu. Tai yra vienas populiariausių lankomų objektų Kupiškio mieste. Šalia nutiesti takeliai, auga gėlynai, įrengti originalūs suoleliai, papuošti metaliniais paukščiais.

Vėliau apsilankėme Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje – tarsi didinga pilis, iš tolo puošianti Kupiškio peizažą. Bažnyčia neogotikinė, halinė, mūrinė, dvibokštė, su 2 zakristijomis. Vidus 3 navų, įrengti 5 altoriai. Statyta 1900–1914 m. ir savo tūriu yra viena didžiausių Lietuvoje. Kupiškio bažnyčios raudonų plytų bokštus galima išvysti iš betkurios pusės atvažiuojant į miestą,. Istorikai mano, kad toje vietoje, kur dabar stovi Kupiškio bažnyčia, buvo senovės lietuvių kulto arba laidojimo vieta. Kasant duobes bažnyčios pamatams buvo rasta keturkampė ąžuolinė dėžė su žmogaus kaulais, surūdijusiu kardu ir senoviniais pinigais.

Vėliau aplankėme ketvirtą pagal dydį dirbtinį vandens telkinį Lietuvoje - Kupiškio marias. 1984 m. užtvenkus Lėvens upę susiformavo 828 ha ploto ir apie 25 km ilgio dirbtinis vandens tvenkinys. Kupiškio marios – mėgstama kupiškėnų ir svečių poilsio vieta. Kasmet čia vyksta įvairūs sporto renginiai. Čia organizuojamos poledinės žūklės varžybos, vasaros šventės. Pakrantėse įrengtas paplūdimys, 19 poilsiaviečių, sporto aikštelės, automobilių stovėjimo aikštelės, nameliai ant vandens ir nameliai pušyne, kempingas. Kupiškio marių saloje, pramintoje Uošvės Liežuviu, yra įrengtas dendrologinis parkas. Čia auga keliasdešimt rūšių medžių, šalia kurių yra informacinės lentelės. Parko teritorijoje įrengti pėsčiųjų takai (tinkami ir bėgikams, ir dviratininkams), poilsio aikštelės su pavėsinėmis, šiukšlinėmis, tualetais. Salą pasiekėme pontoniniu tiltu.

Vėliau bendruomenė užlipo į Aukštupėnų piliakalnį. Prie marių stūksantis piliakalnis suformuotas ant masyvios, pailgos aukštumos, kairiajame Lėvens krante. Šiaurine piliakalnio papėde teka Aukštupio upelis. Kultūrinis sluoksnis buvo rastas jo pakraščiuose bei piliakalnio šlaituose. Istorikai mano, kad piliakalnyje buvo medinė pilis-slėptuvė, pati ankstyviausia būsimo miestelio užuomazga. Seniausiais laikais Kupiškio apylinkėse gyveno baltų gentis – sėliai. Tai buvo jų piečiausios žemės. Manoma, kad Kupiškio piliakalnio įtvirtinimai ir pilis buvo sugriauti jau per pirmuosius kalavijuočių ordino kariuomenės žygius apie 1240 metus.

Pažintį su Kupiškių baigėme centrinėje Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštėje, kuri pavadinta garsaus architekto Lauryno Gucevičiaus, gimusio Kupiškio rajone, Migonių kaime, ir suprojektavusio Vilniaus katedrą, vardu. 2019 metais rekonstruojant aikštę senąjį fontaną pakeitė naujas muzikinis fontanas – šiuolaikinis architektūrinis, inžinerinis ir meno kūrinys, apjungiantis vandens, šviesos ir muzikos efektus. Fontano šou– tarsi spektaklis, kurio metu, vandens srovė pakyla net iki 8 metrų, o aukščiai ir apšvietimo spalvos keičiasi pagal atliekamą muzikinį kūrinį. Dėl savo grožio ir nepaprastos vandens plastikos fontanas susilaukia didelio turistų ir vietinių gyventojų dėmesio.

Šalia Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštės aplankėme buvusią Didžiąją Kupiškio žydų sinagogą, kurioje nuo 1950 m. veikia Kupiškio viešoji biblioteka. Joje saugomas gausus kraštotyros fondas, rankraščiai, fotografijos. Biblioteka didžiuojasi ir daugiau kaip 4000 egzempliorių skulptoriaus Juozo Kėdainio asmenine knygų kolekcija. Bibliotekoje organizuojami susitikimai su rašytojais, vyksta knygų pristatymai, įvairios parodos. 1897 metais Kupiškyje gyveno 2661 žydas arba 71 procentas visų (3742) miestelio gyventojų. Tarpukariu Kupiškyje veikė trys sinagogos. Didžioji sinagoga buvo ne tik maldos, bet ir bendruomenės susirinkimų, Toros studijų vieta. Nepaisant visų negandų žydų sinagoga veikė iki pat tragiškų vokiečių okupacijos metų. 2004 metais buvusioje sinagogoje atidengta atminimo lenta, kurioje surašyti 820 (vis dar pildoma) žuvusių Kupiškio žydų vardai ir pavardės. 2021 m. baigta sinagogos rekonstrukcija, po kurios pastatas įgavo buvusį prieškario architektūrinį tūrį ir formą. Hole atidengtas autentiškas polichrominis dekoras.

Vykstant plentu link Anykščių rajono, atvykome į Adomynės kaimą, kurio širdis – pono Adomo Vilėniškio dvaras, vienas iš geriausiai išlikusių medinių dvarų Lietuvoje. Šalia jo tyvuliuoja dar ponų laikais samdinių rankomis iškastas šautuvo formos tvenkinys, ošia parkas. Čia mus svetingai pasitiko dvaro “tarnaitė” Virginija, kuri pakvietė pasivaišti šeimininkių paruoštomis autentiškomis šio krašto Adomynės „Pagrabinėmis“ bandelėmis, kurioms 2017 m. suteiktas Lietuvos tautinio kulinarinio paveldo sertifikatas. Šių šiltų bandelių ištakos siekia XVIII a. vidurį. Manoma, kad jas pagrabų proga kepdavo taupumo sumetimais iš pieno, sviesto, kiaušinių, miltų. Tereikėjo tik mielių ir cukraus. Tai ir buvo pagrindiniai krašto produktai. Po vaišių smagu buvo pasvaikščioti puikiai sutvarkytame ir prižiūrimame dvaro parke, kur meniškos medžio ir akmens skulptūros primena dvaro ir jo gyventojų istorijas, o Meilės alėjoje pasibučiavę ant Bučinių suoliuko galėjome sulaukti ir Meilės deivės Mildos palaiminimo...

Labai smagu buvo aplankyti Kupiškio krašto objektus, pabendrauti su vietiniais gyventojais, pasisemti patirties ir pasivaišinti. Turininga kelionė baigėsi, o prisiminimai išliks dar ilgai. Lampėdžių bendruomenės centro nariai dėkoja gidei, autobuso vairuotojui ir visiems prisidėjusiems prie šios kelionės suorganizavimo.