Lampėdžių bendruomenės kelionė į Šeduvos Štetlo muziejų

Pravažiavus Kėdainius Ruoščių kaime 1995 metais oficialiai buvo nustatytas ir įspūdingais akmenimis pažymėtas Lietuvos geografinis centras: iš šios vietos maždaug vienodi atstumai iš rytų į vakarus, bei iš šiaurės į pietus. Centras pažymėtas didelių laukų akmenimis. Pagal architekto Vytauto Kundroto projektą 1995 metais buvo atgabenti akmenys simbolizuojantys Lietuvos etnografinius regionus. 2009 metais įrengta granitinė plokštė su vietos koordinatėmis, o 2021 metais sukurta zodiako ženklų ratas. Kiekvienas lankytojas galėjo surasti savo zodiako ženklu pažymėtą akmenį.

Už Baisogalos Pakiršinio kaimelio centre esantis dvaras primena jo savininką tiltų architektą Stanislovą Kerbedį. Talentingas lietuvis buvo vienu geležinkelio Sankt Peterburgas Varšuva tiesimo vadovų, prisidėjo projektuojant Kauno geležinkelio tunelį, suprojektavo tiltą per Lugą, Daugpilio tiltą per Dauguvą, Sankt Peterburgo tiltus per Nevą, Lyduvėnų tiltą per Dubysą, Varšuvos tiltą per Vyslą. Naudojo kniedėmis tvirtintas konstrukcijas, strypines santvaras, kesonų atramas. Dauguma jo prieš dušimtus metų statytų tilto stovi iki šiol.

Modernistinio stiliaus dvaro pastatas rekonstruotas XX a. pradžioje. Pasate veikė pradinė mokykla, siuvykla, kultūros namai. Nuo 2011 metų pastatas perduotas Pakiršinio bendruomenės etninės kultūros ir amatų centrui, kuris vykdo daugybę edukacijų: nuo žvakių sukimo iki blynų kepimų, nuo kiaušinių marginimo iki siuvinėjimu kryžiuku. Vos ne kasdien vykdomos rankdarbių edukacijos su moliu, šiaudais, linais ar oda. Dirbtuvėse įrengtas pačius moliniams indams degti.

Atsisveikinę su dvaru nuvykome į Šeduvą, kur apsilankėme vietos vaikų darželio kieme įrengtame velykinių kiaušinių sode. Tradicija išpuošti vaikų darželio sodą tūkstančiais tuščiavidurių kiaušinių vyksta nuo 2011 metų. Per tą laikotarpį į kiemo puošybą tuščiaviduriais įvairiaspalviais kiaušiniais įsitraukė visą Šeduvos miestelio bendruomenė, įvairios organizacijos. Kai kurie margučiai atkeliauja iš užsienio. Ant dvylikos medžių tradiciškai pakabinamas 12 tūkst. margučių. Daugiametė puošimo patirtis leido šeduviškiams kiemą paversti tikru pasakų sodu.

Šeduvos muziejus „Dingęs štetlas“ pakvietė mus susipažinti su Šeduvos žydų kultūra, tradicijomis ir istorija.

Įspūdingos architektūros kompleksą suprojektavo garsus suomių architektas Raineris Mahlamäki, o apie Lietuvos štetluose gyvenusių žydų kultūrą papasakojo tarptautinės komandos sukurta ir moderniausius sprendimus naudojanti ekspozicija. Muziejuje moderniausiomis priemonėmis pristatoma unikali štetlų kultūrą, kuri reikšmingai prisidėjo prie istorinės Lietuvos valstybės raidos ir kultūrinės tapatybės formavimosi.

Štetlais buvo vadinami tradiciniai miesteliai, kuriuose vienu metu gyveno daugiau kaip 80 proc. žydų. Tokia iki antro pasaulinio karo buvo Šeduva. Daugelis štetluose gyvenusių žydų bendruomenių tarpusavyje kalbėjo jidiš kalba. Iki Antrojo pasaulinio karo tūkstančiuose Vidurio ir Rytų Europos miestelių klestėjo ištisa štetlų civilizacija. Vien Lietuvoje tarpukariu buvo daugiau nei 200, o buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje–tūkstančiai štetlų, kuriuos, deja, negrįžtamai sunaikino Holokaustas. Šeduvos žydų bendruomenė buvo sušaudyta netoliese esančiame Liaudiškių miške 1941 metų rugpjūčio 25–26 dienomis. Per dvi dienas nužudyti 664 Šeduvos žydai – vyrai, moterys, vaikai.

Praėjus daugiau kaip pusę amžiaus tuos įvykius menančio muziejaus statybų pradžią žyminti kapsulė Šeduvos pakraštyje, netoli Senųjų Šeduvos žydų kapinių esančiame lauke, buvo įkasta 2018 metais. Muziejaus statybos ir įrengimas užtruko septynerius metus. Per tą laiką plyname lauke iškilo garsaus suomių architekto Rainerio Maklamäki suprojektuotas muziejaus sinagogos stogo formos pastatas. Šalia muziejaus įkurtas Prisiminimų parkas

„Muziejaus kūrimas – nuo pirminės idėjos iki veikiančio muziejaus – užtruko daugiau nei dešimtmetį. Per tą laiką muziejaus komanda keitėsi ir augo, o prie pradinės vizijos tobulinimo ir įgyvendinimo prisidėjo šimtai talentingų kūrėjų, žydų kultūros ir istorijos ekspertų, vėliau – komandos iš Lietuvos, JAV, Olandijos, Lenkijos, Suomijos, Šveicarijos. Jos septynerius metus statė ir įrenginėjo muziejaus pastatą, tvarkė aplinką, kūrė muziejų supantį Prisiminimų parką“, – sako muziejaus „Dingęs štetlas“ direktorius Jonas Heraklis Dovydaitis.

Muziejus tikrai paliko didingą įspūdį, kuriame pajutome žydų kultūros dvelksmą, jų verslumą, pagilinome žinias apie jų religiją ir sužinojome apie širdį spaudžiančią tragediją. Tokie dalykai išlieka ilgam.

Kelionę pabaigėme vaišėmis „Šeduvos malūno“ restorane. Šeduvos malūnas – tai šimtametis pastatas, traukiantis lankytojus savo didybe, mistinėmis istorijomis, legendomis bei gražiai sutvarkyta aplinka. Šeduvos malūnas pradėtas statyti 1905-ais metais ir buvo smarkiai apgriautas karo metais. Po rekonstrukcijos 1967-aisiais metais jis tapo vienu populiariausiu restoranu Radviliškio rajone. Malūno patalpose galima maloniai praleisti laiką: pasižvalgyti po senojo malūno vidų, pasivaikščioti ir pasigrožėti puikiai sutvarkyta aplinka, skaniai papietauti, pabendrauti.

Už kelionę dėkojame gidei Angelei, vairuotojams Romui ir Juozui, bei visiems prisidėjusiems prie šios kelionės.