Savivaldai ir Bendruomenėms būtina suteikti daugiau galių
Spausdiname Seimo nario Donato Jankausko LR Vietos savivaldos politikos pagrindų įstatymo komentarą.
Kai valdančioji dauguma diskutuoja dėl koalicijos tvarumą išbandančių sprendimų, pavyzdžiui, dėl neliečiamybės Seimo nariui Viktorui Uspaskich atėmimo, Šešėlinė Vyriausybė dirba rengdama įstatymų projektus, kurių jau seniai laukia visuomenė.
Pirmasis, jau įregistruotas įstatymas, – Vietos bendruomenių savivaldos politikos pagrindų įstatymas. Beveik parengti ir baigiamųjų štrichų laukia Lietuvos modernizacijai reikalingų modernios lyderystės programų įgyvendinimo iki 2030 m. įstatymas bei naujas Regionų plėtros įstatymas.
Norėčiau stabtelti prie Vietos bendruomenių savivaldos politikos pagrindų įstatymo, kurio projektas jį rengiant buvo aptartas su Lietuvos vietos bendruomeninių organizacijų sąjungos vadovais, Kauno rajono vietos bendruomenių sąjungos, Kauno bendruomenių centrų asociacijos atstovais, Vilniaus miesto seniūnaičiais, Klaipėdos vietos bendruomenių tarybų atstovais ir daugybe kitų nevyriausybinių organizacijų.
Lietuvos vietos bendruomenių savivaldos politikos pagrindų įstatymo projektas atsirado įvertinus šiandieninę vietos bendruomenių veiklą, jos plėtros galimybes ir vietos bendruomenių pasirengimą prisiimti daugiau savivaldos kompetencijų. 1999 m. Lietuva ratifikavo Europos vietos savivaldos chartiją, kurioje aprašytas valdžių subsidiarumo principas. Tai reiškia, kad vietos bendruomenėms, gyventojams, gyvenantiems konkrečioje vietovėje ir susijusiems kaimynystės ryšiais, privaloma suteikti galimybę patiems per savo bendruomenines organizacijas vykdyti vienas ar kitas funkcijas, priimti sprendimus dėl savo bendro gyvenimo sąlygų. Šios galimybės neturėtų perimti aukštesnės valdžios: savivaldybė ar Vyriausybė.
Pastaraisiais metais nuosekliai daugėjo vietos bendruomeninių organizacijų. Šiuo metu jų priskaičiuojama daugiau nei pusantro tūkstančio. 2010 m. buvo ypatingi tuo, kad Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga ir didžiųjų miestų bendruomeninių organizacijų asociacijos susijungė į vieną skėtinę organizaciją - Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungą. Taip atsirado aiškiai organizuota struktūra, su kuria man dar dirbant socialinės apsaugos ir darbo ministru teko laimė pasirašyti sutartį dėl bendradarbiavimo.
2012 m. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai priėmus ir 2013 m. pratęsus Vietos bendruomenių savivaldos programą įtvirtintos vietos bendruomenių tarybos. Nuo 2012 m. 5 pilotinės (Šilalės, Akmenės, Raseinių, Radviliškio ir Panevėžio rajono) savivaldybės kartu su vietos bendruomenėmis ėmėsi skirstyti socialines pašalpas ir organizuoti socialinę paramą nepasiturintiems gyventojams. Tai buvo ne tik efektyvu, bet ir sutaupyta nemažai lėšų. Šiuo pavyzdžiu pasinaudojo ir dabartinė Vyriausybė, visoms šalies savivaldybėms nurodžiusi tuo pačiu principu skirstyti paramą.
Džiugu, jog nuo 2014 m. visos savivaldybės galės organizuoti socialinę paramą, tačiau į likusių lėšų panaudojimą vietos bendruomenės nėra deramai įtraukiamos. Vietos bendruomenių savivaldos politikos pagrindų įstatymas prisidės prie šios problemos sprendimo, suteikdamas daugiau galių pačioms vietos bendruomenėms. Numatoma, jog vietos bendruomeninė organizacija gali tenkinti vietos gyventojų viešuosius poreikius ir teikti nustatytas paslaugas bendruomenės nariams, gaudama tam savivaldybės tarybos nustatytą finansavimą.
Taip pat šiame įstatyme be subsidiarumo principo aptariamos ir kitos principinės nuostatos, pavyzdžiui, kaip pačios vietos bendruomenės galėtų pagerinti vietos žmonių gyvenimo kokybę. Numatoma, jo seniūnas ir seniūnaitis yra renkami tiesiogiai, o pati seniūnija – juridinis asmuo su savo savarankišku biudžetu, kuris kartu bus ir dalis savivaldybės biudžeto pagal įstatymų ir savivaldybės tarybos nustatytas proporcijas.
Turbūt visi suprantame, kad seniūnas turi ne tik aktyviai dalyvauti vietos bendruomenės gyvenime, bet ir turėti tam tikrą autoritetą, vietos gyventojų pasitikėjimą. Geriausia tai užtikrinti vykdant tiesioginius seniūno rinkimus. Šiuo metu pagal 2008 m. rugsėjo 15 d. Seimo priimtą Vietos savivaldos įstatymo pakeitimo įstatymą, seniūnas yra karjeros valstybės tarnautojas, kurį į pareigas skiria savivaldybės administracijos direktorius. Tas pats įstatymas reglamentuoja, kad seniūnaitis renkamas gyventojų susirinkime arba apklausiant gyventojus.
Seniūnas visada yra arčiausiai žmonių, vietos bendruomenių. Turėdamas savarankišką biudžetą jis įgis ir daugiau realių galių kartu su vietos bendruomenės taryba nuspręsti, kaip tikslingai panaudoti lėšas. Šie sprendimai turi neprieštarauti regioniniams nacionaliniams ar aukštesnio lygio sprendimams. Minėtame įstatyme numatyta, jog vietos bendruomenėms lieka tos teritorijos gyventojų niekam asmeniniu apsisprendimu nepaskirti 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM). 2012 m. tokios nepanaudotos 2 proc. GPM lėšos sudarė daugiau nei 24 mln. litų ir "keliavo" į Valstybės iždo sąskaitą.
Šešėlinės Vyriausybės pateiktame įstatymo projekte aprašyti svarbiausi principai, kaip turėtų būti įgyvendinama vietos bendruomenių savivalda, kaip bendruomeninės organizacijos galėtų teikti viešąsias paslaugas, pirmiausia – socialines, gauti tam biudžeto lėšų. Vyriausybei formuluojami konkretūs pavedimai ir terminai parengti tai praktiškai įgyvendinančius teisės aktų projektus. Įtvirtinama nuostata, jog seniūnas yra asignavimų valdytojas.
Naujuoju įstatymu taip pat siekiama apibrėžti vietos bendruomenių savivaldos pamatinius principus, nustatyti vietos bendruomenės galimybes realiai dalyvauti savivaldoje per tiesioginius seniūnų, seniūnaičių rinkimus.
Tikiuosi, jog Vietos bendruomenių savivaldos politikos pagrindų įstatymas bus priimtas ir vietos bendruomenės turės realių galių veikti. Taip pat nenustos veikę jau pradėti projektai vietos bendruomenių veiklai įprasminti.
Vis dėl to pastebima atvirkštinė tendencija. Yra savivaldybių, kurios neturi net seniūnijų arba mažinamos jų galios. Todėl vietos bendruomenėms tenka įnirtingai kovoti dėl galimybės dalyvauti priimant sprendimus, kurie tiesiogiai susiję su viešuoju administravimu žemiausiose savivaldos grandyse.
Viliuosi kartu su pilietiškomis bendruomenėmis, kad bus sulaukta deramo dėmesio iš valdančiosios daugumos ir šis įstatymo projektas taps Įstatymu. Reali savivalda, kurios tikisi vietos bendruomenės ir gyventojai, turi tapti kūnu, o ne vien deklaracijomis ar rinkiminiais politikų pažadais.
2013-11-25
Visos naujienos